Ką reiškia labai norėti dirbti, bet vis tiek negauti darbo?

Dirbti ir išgyventi kitoje šalyje nėra lengva. Ypač kai labai nori, stengiesi, mokaisi ir darai viską, ką gali, bet vis tiek nepavyksta susirasti darbo.

Kartais jaučiuosi bejėgis. Kartais – sugniuždytas. Ir vis dėlto kiekviena patirtis mane sustiprina.

Gyvendamas ir dirbdamas Norvegijoje supratau, kad svajonių darbas – tai ne tik darbo užduotys ar pareigų pavadinimas. Tai taip pat nuolatinė kova už vietą, už teisę būti pastebėtam, išgirstam ir įvertintam, ypač kai esi iš kitos šalies.

Esu įsitikinęs, kad didelis noras įrodyti, jog esi darbštus, gerai išsilavinęs, nuolat besimokantis ir ilgai šalyje gyvenantis žmogus, kartais vertinamas ne kaip stiprybė, o kaip kliūtis. Gali atrodyti, kad esi nepriimamas dėl tautybės, dėl to, kad kalbi su dialektu, turi humoro jausmą, charizmą arba per greitai supranti naujas sistemas ir taisykles.

Sumokėjau didelę kainą – praradau darbus, negavau svajonių darbų. Sumokėjau sveikata, pasitikėjimu savimi ir institucijomis. Dažnai turiu viską daryti viena.

Prisimenu darbo pokalbį, kuriame paminėjau, kad buvęs vadovas mane apibūdino kaip labai gerą ir darbštų darbuotoją („superflink“). Per pokalbį pajutau akivaizdžiai nemalonią atmosferą – tiek pas kalbėtojus, tiek pas save. Tą akimirką supratau, kad tai, kas viename kontekste vertinama kaip pagyrimas, kitame gali būti suvokiama visiškai kitaip. Ši patirtis man tapo svarbia pamoka apie kultūrinius niuansus ir tai, kaip prisistatyti.

Darbo gyvenime patyriau daug. Turėjau kovoti už save, už savo nuomonę, už teisę būti priimtam toks, koks esu. Jei kas nors nepatiko, dažnai girdėdavau: „Tu kalbi su dialektu.“ Taip, kalbu. Ir toliau kalbėsiu. Ir toliau mokysiuosi kalbos. Vis dėlto manau, kad keista, jog aukštąjį išsilavinimą turintiems žmonėms, turintiems darbo patirties, gerbiantiems šalies kultūrą ir įstatymus, taip sunku rasti savo vietą darbo rinkoje.

Prisimenu pokalbį, kuriame pasakiau, kad turiu Vilniaus universiteto teisės magistro laipsnį ir kad tuo didžiuojuosi. Kalbėtojas atsakė: „Man nesvarbu, koks tai universitetas. Jūs nieko nebaigėte šioje šalyje.“ Įsivyravo tyla. Pagalvojau tik: koks keistas požiūris. Būtent tai mane motyvavo lankyti kursus universitete šioje šalyje. Kartais norisi nusiųsti savo diplomą tam kalbėtojui.

Kai dalyvauji atrankos procese ir sužinai, kad į vieną poziciją pretenduoja daugiau nei 200 žmonių, supranti, kad vilties mažai. Vis dėlto rašai asmeniškai. Ir lauki. Žinau, kad kartais stebina tai, jog konkuruoju su labai stipriais kandidatais – dažniausiai vietiniais. Bet aš vis dar tikiu savo patirtimi ir savo profesionalumu.

Per daugelį metų gavau daug patarimų. Pavyzdžiui: jei kolega užduočiai atlieka 3,5 valandos, o tu – 1,5, tai vertinama kaip problema. Gavau patarimą nedirbti viršvalandžių. Prisimenu, kad pasakiau: „Aš esu geras žmogus, jūs atpažinsite mane iš to, kiek aš galiu padaryti, aš esu lankstus ir t. t.“

Visur, kur dirbau, gavau gerų atsiliepimų. Vis dėlto kelis kartus turėjau konkuruoti su įtakingų asmenų vaikais. Kartą kolega manęs paklausė: „Ar žinai, kas yra mano tėvai?“ Žinojau. Ramiai atsakiau, kad dirbu su tuo, ką galiu, ir kad neturiu įtakingų giminaičių. Aš gerbiu ir vertinu darbą.

Taip pat patyriau situacijų, kai kai kurie tautiečiai manęs nepalaikė, o priešingai – kritikavo. Kai kurie tiesiogiai sakė, kad mano išsilavinimas jų nedomina Norvegijoje. Vis dėlto tai manęs nesustabdė toliau tobulėti ir ieškoti tinkamo darbo.

Taip pat jaučiau spaudimą iš draugų, pažįstamų ir šeimos. Klausimas visada tas pats: „Kaip tu negali gauti darbo, tu, kuri esi tokia gera?“ Bandau paaiškinti, kad gali praeiti daug laiko, kol gausi nuolatinę sutartį. Tai labai išsekina. Savigarba jau pažeidžiama, neužtikrintumas auga, ir galiausiai nebežinai, kur kreiptis ar ką daryti.

Gyvenimas mane išmokė, kad parama, supratimas ir pagarba ne visada ateina iš tų, iš kurių to tikiesi. Mano patirtis labai aiškiai parodė, kas yra šeima ir draugai, o kas tik bendrakeleiviai gyvenime.

Per pandemiją aktyviai dalyvavau skaitmeniniuose kursuose ir seminaruose, kad sustiprinčiau savo kompetenciją ir pagilinčiau žinias. Vėliau pradėjau atlikti darbo praktiką, susipažinau su procesais, sistemomis ir metodais. Tai buvo intensyvus, bet labai vertingas laikotarpis, kuris sustiprino tiek mano profesinius įgūdžius, tiek mano savigarbą ir suteikė man aiškesnį supratimą apie tai, kokioje darbo aplinkoje noriu būti – vietoje, kur vertinamas profesionalumas, pagarba ir nuoširdus įnašas.

Aš vis dar sakau visiems ir mielai dalinuosi savo patirtimi: geriausias būdas tapti naujos šalies ir darbo rinkos dalimi yra per žmones ir bendruomenę. Tai gali būti savanoriškas darbas, renginiai ar kasdienis bendravimas. Jei turite vaikų – per kontaktą su kitais tėvais ir aplinkomis, kuriose dalyvauja vaikai. Kuo daugiau tikrų santykių sukursite, tuo saugesnis bus kelias į priekį.

Labai svarbu užmegzti ryšius. Jei turite hobį – raskite grupes ar klubus, kuriuose susitinka puikūs žmonės. Taip pat verta pasidomėti įvairiomis organizacijomis: pradžioje patikimiausios informacijos dažnai galima rasti interneto svetainėse, laikraščiuose ar savivaldybėje. Nepamirškite paklausti kolegos, vadovo ar kaimyno – žmonės paprastai yra draugiški ir mielai pataria.

Nepaisant visko, aš džiaugiuosi gyvendamas šioje šalyje. Ji suteikia erdvės pokyčiams, augimui, naujiems atradimams ir vidinei ramybei. Per savo darbo patirtį Norvegijoje susidūriau su daug iššūkių – tiek profesinių, tiek asmeninių, – kurie sustiprino mano atsparumą, gebėjimą valdyti konfliktus ir savarankiškai rasti sprendimus.

Aš tikiu, kad nuoširdumas, pastangos ir profesionalumas anksčiau ar vėliau bus pastebėti.

Mano tikslas yra dirbti vietoje, kur darbas, kompetencija ir pagarba eina koja kojon.

Ir vis dėlto lieka vienas klausimas: kur yra demokratija, bendruomenė ir noras išlaikyti protingus ir kompetentingus žmones darbo rinkoje – ir toliau juos tobulinti?