Dialogas su savimi
Klausiu savęs
ne garsiai – viduje.
Kodėl vis dar skauda,
jei laikas praėjo?
Laikas praėjo,
bet meilė nežino, kaip praeiti.
Mama – tuštuma, turinti vardą.
Jos nebuvimas gyvena manyje
kaip tyli patalpa be šviesos.
Tėvas – pasirinkimas nebūti.
Ne pyktis.
Ne konfliktas.
Tik nebuvimas, kuris saugumą
suplėšė iš vidaus.
Laikiau žmones – artimus, draugus –
kaip namus.
Prijaukinau juos.
Taip maniau.
Ir kai jie kalbėjo, jų žodžiai nešaukė –
jie tyliai pjovė.
Skausmas ne visada šaukia.
Kartais
jis tiesiog lieka.
Gal tu per jautri? Ne.
Aš tiesiog giliai jaučiu.
Ir tai – ne kaltė.
Yra dienų,
kai manyje yra pykčio,
kurio nedrįstu paleisti.
Yra dienų,
kai tuštuma neturi vardo.
Tik sunkumą.
Bet aš rašau.
Nes kai rašau,
vis dar esu čia.
Nes mano balsas
manęs nepaliko.
Ne visada esu stipri.
Kartais esu tiesiog
ta, kuri liko.
Bet šiandien to pakanka.
Ir galbūt vieną dieną
švelniai pasakysiu sau:
tu nesi per daug.
Tu tiesiog esi.