Kai meilės tampa „per daug“

Kai įsileidžia žmogų visai arti, jis mato pačias pažeidžiamiausias tavo vietas.
Tavo tylą. Tavo ilgesį. Tavo šventus prisiminimus.

Ir jei tą akimirką išgirsti:
„Prašau, nebekalbėk daugiau apie savo mamą“,
skausmas tampa labai akivaizdus.

Ne dėl pačių žodžių.
Bet todėl, kad ten, kur tikėjaisi supratimo, saugumo ir artumo, atsiranda atstumas.

Retai dalijaus tuo ilgesiu.
Tai nebuvo skundas. Tai nebuvo našta.
Tai buvo meilė. Mano širdies dalis. Ryšys, kuris niekada nesibaigia.

Kai meilė tampa nepatogi, supranti, kiek iš tikrųjų yra vietos tavo jausmams.
Ir supranti, kad ne visi žmonės sugeba išlikti šalia gilesnių jausmų.

Įsileidau kai ką arti. Pasitikėjau.
Bet vietoj atgarsio susidūriau su riba.

Gerbiu ribas. Visi turime teisę apsaugoti save.
Bet tą akimirką pajutau, kaip svarbu man būti su tais, kurie sugeba klausytis – net kai tema yra skausminga.

Tai nebuvo pyktis.
Tai buvo suvokimas.

Kad kai kurie žmonės gali būti švelnūs paviršiuje,
bet tikras artumas prasideda ten, kur nebereikia slėpti širdies.

Renkuosi žmones, su kuriais galiu būti tikra.
Be kaukių. Be filtrų.
Tuos, kurie sugeba klausytis.
Tuos, kurie nebijo nei savo, nei kitų jausmų.

Man artumas reiškia gebėjimą pasilikti.
Pasilikti su prisiminimu.
Su ilgesiu.
Su meile, kuri niekada neišnyksta.

Ir jei kam nors tai yra „per daug„,
galbūt man tiesiog reikia gilumo.