Supratau vieną paprastą, bet labai svarbų dalyką: mano tikroji stiprybė slypi žodžiuose. Kai rašau, aš ne tik išreiškiu tai, kas yra mano viduje, bet ir randu kelią atgal į save. Todėl ir atsirado šis puslapis: vieta, kurioje noriu dalintis mintimis, jausmais ir gyvenimo akimirkomis. Kartais abejoju, ar verta tiek daug savęs atskleisti, bet tada prisimenu: slėpti jausmus reiškia slėpti dalį savo šviesos.

Mano mintys ne visada juda tiesiomis linijomis, tačiau esmė visada ta pati: kiekvieną jausmą verta išgyventi iki galo. Ar tai būtų švelnus džiaugsmas, ar sunkus liūdesys; jei leisime jam pereiti per mus, tapsime laisvesni.

Šiandien noriu pakalbėti apie draugystę. Apie tai, kaip net tie, kuriuos laikome pačiais artimiausiais, kartais negali būti šalia taip, kaip mums reikia. Ne todėl, kad jie būtų blogi, bet todėl, kad mūsų skausmas jiems tampa per sunkus pakelti.

Buvo akimirka, kai žmogus, kurį vadinau vienu iš savo draugų, paprašė manęs nutylėti savo sielvartą (nebekalbėti apie Mamą). Tai giliai sužeidė: ne tiek dėl pačių žodžių, kiek dėl suvokimo, kad mano atvirumas tapo našta. Atsakiau trumpai, bet aiškiai: tikri draugai neslepia vienas kito skausmo, jie juo dalijasi.

Tuo metu gyvenimas jau ir taip buvo sunkus: netektys, sveikatos iššūkiai, namų ilgesys. Tačiau didžiausia pamoka buvo suprasti: draugystė yra abipusis pasirinkimas. Ne visi, kurie yra šalia, moka būti arti, kai skauda. Ir tai ne mano kaltė.

Per tuos mėnesius rašiau. Rašymas tapo mano būdu išgyventi, paleisti, vėl atsistoti. Supratau, kad verta saugoti, kam atveriame savo širdį. Vertinga rinktis tuos, kurie moka klausytis, kurie gali apkabinti, būti šalia net tada, kai neverkiame garsiai.

Mano gyvenime buvo daug netekčių ir išbandymų: išėję artimi žmonės, sveikatos problemos, gyvenimas toli nuo šaknų. Tačiau po truputį šalia manęs atsiranda šviesių sielų, žmonių, su kuriais galiu būti visiškai savimi, jausti viską garsiai ir nesigėdyti savo jautrumo.

Išmokau pasakyti „ne“, kai kas nors bando nuslopinti mano jausmus. Išmokau nebeslėpti, kad esu mylinti, pažeidžiama ir tuo pat metu stipri. Ir tai nėra silpnybė, tai mano stiprybė.

Sūnus man kasdien primena, kas yra tikrasis gyvenimo grožis: jo juokas, apkabinimai, paprasti stebuklai. Jie yra šviesa, kuri prasiskverbia pro bet kokį debesį.

Mano žinutė tau, skaitančiam: būk atidus, kam atveri savo širdį.

Rinkis tuos, kurie gali būti šalia ne tik saulėtomis dienomis, bet ir per audrą.

Nebijok jausti, net ir skausmo. Kiekvienas jausmas, kurį iš tiesų leidi sau išgyventi iki galo, padeda tau augti ir tapti laisvesniam.

Čia, šiame puslapyje, aš ir toliau dalinsiuosi; kartais švelniai, kartais skausmingai, bet visada atvirai.

Ačiū, kad esi čia.