Apie profesinę tapatybę, migraciją, darbo paiešką, kvalifikacijas, kalbą ir žmogaus orumą

Kartais viena konkreti diena priverčia mus sustoti ir iš naujo pažvelgti į tai, kas vyksta aplinkui. Ir tai buvo būtent tokia diena. Išėjau iš susitikimo su jausmu, kurį sunku apibūdinti vien žodžiu „nusivylimas“.

Tai buvo šokas.

Ir kartu labai stiprus klausimas:

Kas atsitinka žmogui, kai sistema, kuri iš tiesų turėtų jam padėti judėti pirmyn, pradeda jį matyti ne kaip visą žmogų, o kaip tam tikrą kategoriją?

Šis tekstas nėra kaltinimas konkrečiam asmeniui ar institucijai. Tai mano asmeninis apmąstymas. Mano patirtis. Mano klausimai. Ir mano bandymas suprasti, kas atsitinka žmogaus profesinei tapatybei, kai jis kurį laiką ieško darbo, gyvena kitoje šalyje, moka kalbą ir kartu bando iš naujo rasti savo vietą darbo rinkoje.

Darbo praradimas nėra tik darbo praradimas

Kai žmogus praranda darbą arba ilgą laiką neranda darbo, dažnai pirmiausia kalbame apie finansus.
Pajamos.
Saugumas.
Kasdienė rutina.
Tačiau darbas dažnai yra daug daugiau žmogaus gyvenime.
Darbas suteikia struktūrą.
Socialinius ryšius.
Priklausymo jausmą.
Galimybę realizuoti savo gebėjimus.
Galimybę būti reikalingam.

Ir labai dažnai dalį atsakymo į klausimą: „Kas aš esu?“

Todėl darbo praradimas arba ilgas darbo paieškos laikotarpis gali paveikti daugiau nei tik žmogaus finansinę padėtį.

Tai gali paveikti savivertę. Pasitikėjimą savimi. Profesinę tapatybę. Santykį su ateitimi. Net santykį su savimi.

Psichologijoje tai nėra nauja mintis.

Žmogaus tapatybė yra susijusi su jo atliekamais vaidmenimis, priklausymu grupėms, pasiekimais ir tuo, kaip jis suvokia savo vietą pasaulyje.

Todėl, kai žmogus ilgą laiką negali panaudoti savo gebėjimų ir patirties, gali kilti pavojingas vidinis procesas: „Galbūt aš nesu toks kompetentingas, kaip maniau.“ Ir tada kalba eina nebe tik apie darbo rinką.

Kai žmogaus profesinė istorija tampa nematoma

Nesu žmogus, kuris vakar pradėjo galvoti apie darbą.

Mano profesinis kelias apima aukštąjį išsilavinimą, magistro laipsnį, įvairias darbo sritis ir labai įvairią patirtį tiek Lietuvoje, tiek Norvegijoje.

Lietuvoje mano profesinis kelias prasidėjo nuo įvairių darbų: nuo pardavimų ir administravimo iki teisinio darbo, darbo Lietuvos parlamente ir kitų profesinių veiklų. Norvegijoje taip pat dirbau įvairiose pareigose: nuo valymo ir pardavimų iki administracinių pareigų, konsultavimo ir darbo, susijusio su darbo rinka.

Ir man svarbu pasakyti garsiai:

Puikiai žinau, ką reiškia pradėti iš naujo.

Žinau, ką reiškia atvykti į kitą šalį.

Žinau, ką reiškia pradėti nuo nulio.

Žinau, kiek pastangų reikia, kad taptum naujos visuomenės dalimi, išmoktum kalbą, suprastum kitą kultūrą, darbo rinką, taisykles ir santykius tarp žmonių.

Bet man pavyko.

Ne todėl, kad turėjau kokį nors ypatingą tinklą ar ypatingą paramą.

Mane vedė smalsumas, noras mokytis, drąsa ir tai, kad nebijojau bandyti.

Dirbau įvairius darbus. Mokėsiu. Klydau. Bandžiau vėl.

Ir kiekvienas darbas buvo mano kelio dalis.

Todėl šiandien negaliu sutikti su mintimi, kad aukštos kvalifikacijos žmogus būtinai turi pamiršti savo ankstesnę patirtį vien todėl, kad jam šiuo metu sunkiau rasti darbą.

Norvegijoje taip pat dirbau įvairiose pareigose, įskaitant Nav ir Nav stab. Dirbau su žmonėmis, konsultavimu, darbo rinka, darbo paieška, jaunimu, administraciniais procesais, dokumentais ir įvairiomis sistemomis.

Dirbau įvairiose pareigose ir įvairiose organizacijose. Todėl mano patirtis nėra vienos pareigos. Tai nėra vienas darbdavys. Tai nėra viena eilutė CV.

Tai profesinis kapitalas, sukauptas per daugelį metų.

Tačiau darbo rinka šiandien yra kitokia

Taip pat suprantu, kad darbo rinka keičiasi.

Šiandien daugelis ieško darbo, o konkurencija dėl tam tikrų pozicijų yra labai didelė. Naujų darbo vietų neatsiranda taip greitai, kaip žmonėms jų reikia. Įmonės mažina darbuotojų skaičių, restruktūrizuoja veiklą, kai kurios bankrutuoja, ir kiekviena tokia situacija išsiunčia dar daugiau žmonių į darbo rinką.

Todėl konkurencija didėja.

Ir kartu keliami reikalavimai.

Kalba.

Kompetencija.

Patirtis.

Išsilavinimas.

Gebėjimas greitai prisitaikyti.

Gebėjimas atitikti labai konkretų darbdavio profilį.

Tai matau ir savo darbo paieškoje.

Prieš keletą metų į tam tikras pareigas galėjo pretenduoti 20–30 žmonių.

Šiandien matau visiškai kitokį skaičių. Pavyzdžiui, į vieną iš konsultanto pozicijų buvo gauta 281 paraiška. Tai labai daug.

Ir tai reiškia, kad žmogus šiandien gali būti ne tik kvalifikuotas. Jis gali būti labai kvalifikuotas. Bet kartu konkuruoti su šimtais kitų kandidatų.

Ir čia ateina kita, ne visada garsiai išsakyta, realybė

Darbo rinkoje žmogus konkuruoja ne tik savo išsilavinimu ar patirtimi. Jis taip pat konkuruoja savo kalba. Savo komunikacija. Kultūrinėmis žiniomis. Savo tinklu. Savo socialiniu kapitalu. Ir kartais: tuo, kiek jis yra „vienas iš mūsų“.

Nesakau, kad kiekvienas vietinis kandidatas automatiškai turi pranašumą.

Būtų per lengva tai teigti.

Tačiau, kaip žmogus, kuris pats gyvena ir dirba kitoje šalyje, negaliu ignoruoti jausmo, kad asmeniui, kuris čia užaugo, kalba gimtąja kalba, supranta nerašytas taisykles, turi platų pažįstamų ir profesinių kontaktų tinklą, kai kuriais atvejais gali būti lengviau patekti į darbo rinką.

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl migranto kelias kartais gali būti ilgesnis ir sudėtingesnis. Ir būtent todėl man ypač svarbu, kad žmogus nebūtų sumenkintas vien todėl, kad jis gimė ne šioje šalyje.

Neturiu saugumo tinklo

Apie tai rašiau ir anksčiau. Kartais galvoju, kad būtų buvę daug lengviau, jei būčiau turėjusi stiprią šeimos paramą: tėvus, kurie galėtų padėti finansiškai, platų pažįstamų žmonių tinklą ar pasiturinčią šeimą, kuri galėtų atverti tam tikras duris.

Aš to neturiu.

Ir aš nesiskundžiu dėl to. Aš tiesiog konstatuoju savo realybę. Mano kelias buvo toks, kuriame daug ką turėjau sukurti pati.

Per darbą.

Per mokymąsi.

Per smalsumą.

Per ištvermę.

Per bandymus.

Per klaidas.

Per drąsą pradėti iš naujo.

Todėl šiandien neprašau ypatingo elgesio.

Prašau tik vieno: kad žmogus būtų matomas ir gerbiamas.

Kad į jį nebūtų žiūrima iš aukšto vien todėl, kad jis atvyko iš kitos šalies.

Kad akcentas automatiškai netaptų kompetencijos matu.

Kad dabartinė bedarbio situacija neužgožtų viso profesinio kelio.

Kad išsilavinimas nebūtų ignoruojamas.

Kad noras dirbti pagal savo kompetenciją automatiškai nebūtų suprantamas kaip nenoras dirbti.

Ir svarbiausia: kad žmogus nebūtų sumenkintas iki to, ko jam šiuo metu trūksta. Nes žmogus yra daug daugiau nei jo dabartinė situacija. Ir galbūt būtent todėl man taip svarbu šiandien apie tai kalbėti.

Ne todėl, kad norėčiau būti geresnė už kitus.

Bet todėl, kad nenoriu, jog žmogus būtų nustumtas žemyn vien todėl, kad jis nėra „vienas iš mūsų“. Todėl tą dieną man buvo ypač sunku girdėti ir patirti dalykus, kurie privertė mane paklausti:

Ar iš tiesų matoma visa ši istorija?

Ar matomas mano išsilavinimas?

Ar matoma mano darbo patirtis?

Ar matomi mano gebėjimai?

Ar matoma tai, ką jau moku?

Ar matoma tai, kuo galiu prisidėti prie darbo rinkos?

Mane sukrėtė ne pats darbas

Noriu pasakyti vieną dalyką labai aiškiai. Tai nėra istorija apie tai, kad aš save laikau „per gera“ tam tikriems darbams. Aš nenuvertinu žmonių, kurie dirba valymo, pardavimų, aptarnavimo ar kitokius darbus.

Visas sąžiningas darbas turi vertę.

Žmogus, kuris valo patalpas, parduoda prekes, dirba virtuvėje ar rūpinasi kitais žmonėmis, nėra mažiau vertingas. Problema nėra pareigų pavadinimas.

Problema kyla, kai visa žmogaus ankstesnė profesinė istorija tampa beveik nereikšminga, ir jam siūlomas kelias, kuris visiškai neatitinka jo sukauptos kompetencijos: kartu siūloma sumažinti savo lūkesčius.

Tada klausimas tampa visiškai kitoks:

Ar padedame žmogui rasti savo vietą, ar tiesiog bandome kuo greičiau jį įkišti į bet kokią laisvą vietą?

„Bet koks darbas yra geriau“

Šis sakinys skamba praktiškai.

Ir tam tikromis aplinkybėmis jis gali būti visiškai suprantamas.

Taip – darbas yra geriau nei nedarbas.

Taip – kartais reikia pradėti nuo mažesnio žingsnio.

Taip – gyvenime ne visada gauname tai, ko norime.

Taip – reikia būti lanksčiam.

Aš su tuo nesutinku.

Tačiau yra labai plona riba tarp:

Lankstumo ir sumenkinimo savęs.

Galima pasakyti žmogui: „Pažiūrėkime į daugiau galimybių.“

Bet visai kas kita pasakyti: „Galbūt turėtum norėti mažiau.“

Galima padėti žmogui pakeisti kryptį. Tačiau tai neturėtų reikšti, kad jis turi paneigti visą savo ankstesnę patirtį.

Žmogus gali pradėti iš naujo. Tačiau pradėti iš naujo nereiškia pradėti nuo nulio.

Kada „perkvalifikacija“ tampa problema?

Apie overqualification – perkvalifikavimą – dažnai kalbama kaip apie reiškinį darbo rinkoje. Žmogus turi daugiau išsilavinimo ar patirties, nei reikalaujama tam tikrai pozicijai. Tačiau yra ir kita pusė, apie kurią kalbama daug mažiau.

Kas atsitinka žmogui, kai kvalifikacijos nebe tampa pranašumu, o priežastimi abejoti, ar jis tinka?

Kai beveik sakoma: „Jūs esate per daug kvalifikuotas.“

Bet kartu: „Jums reikia pradėti nuo žemesnio lygio.“

Ir tada žmogus atsiduria paradoksalioje situacijoje.

ü Jei jis rodo savo patirtį: gali būti suprastas kaip perkvalifikuotas.

ü Jei jis ją sumenkina: gali atrodyti, kad jam trūksta patirties.

ü Jei jis nori darbo, atitinkančio kvalifikacijas: lūkesčiai gali būti suprasti kaip per dideli.

ü Jei jis sutinka su bet kuo: ankstesnė profesinė tapatybė tampa vis mažiau matoma.

Kur tada yra tas taškas, kai žmogus gali tiesiog būti savimi?

„Rodykite savo kompetenciją, bet ne per daug“

Kartais žmogus darbo rinkoje gauna labai prieštaringus signalus.

Būkite kompetentingas. Bet ne per daug.

Būkite ambicingas. Bet nesitikėkite per daug.

Būkite lankstus. Bet paaiškinkite, kodėl jūsų kvalifikacijos nekelia rizikos.

Kalbėkite norvegiškai. Bet jūsų akcentas neturi trukdyti.

Turėkite patirties. Bet neatrodyti per daug kvalifikuotas.

Mokykitės. Prisitaikykite.

Pradėkite iš naujo. Ir visa tai gali būti prasminga.

Bet tam tikru momentu žmogus gali pradėti savęs klausti:

„Kiek manęs dar turi likti, kad aš vis dar būčiau aš?“

Migracija nėra žmogaus profesinės istorijos ištrynimas

Gyvenimas kitoje šalyje reikalauja daug.

Nauja kalba. Nauja kultūra. Nauji socialiniai kodai. Nauja darbo rinka. Naujos taisyklės. Nauji profesiniai standartai. Kartais net naujas būdas prisistatyti. Migrantas dažnai turi iš naujo paaiškinti tai, kas jau buvo įrodyta ankstesnėje šalyje. Ir tai gali būti labai sudėtingas procesas. Nesakau, kad valstybė ar darbdavys automatiškai turėtų priimti žmogaus ankstesnę patirtį kaip lygiavertę visose situacijose. Žinoma, kompetencija turi būti vertinama. Tačiau vertinti nėra tas pats, kas ignoruoti.

Ir čia atsiranda labai svarbus skirtumas.

Kalba yra realus reikalavimas, bet ji neturėtų tapti etikete

Norvegų kalba yra svarbi. Aš pati tai suprantu. Mokausi. Tobulėju. Stengiuosi kalbėti tiksliau. Plečiu savo profesinį žodyną. Ir žinau, kad kalbos reikalavimai tam tikruose darbuose yra visiškai pagrįsti.

Bet kai žmogui pasakoma: „Jūsų kalbos lygis nepakankamas“ – natūraliai kyla klausimas:

Kas konkrečiai yra nepakankama?

Ar tai žodynas?

Gramatika?

Profesinė kalba?

Tarimas?

Dialektas?

Kalbos tempas?

Rašytinė kalba?

Supratimas?

Gebėjimas bendrauti konkrečioje profesinėje situacijoje?

Konstruktyvus grįžtamasis ryšys padeda žmogui tobulėti. Bendras aprašymas gali tapti etikete. Ir skirtumas tarp šių dviejų dalykų yra milžiniškas.

Kai akcentas tampa stipresnis už kompetenciją

Žmogaus kalba gali atskleisti, kad jis nėra gimtakalbis. Akcentas gali būti kitoks. Dialektas gali būti kitoks. Jis gali kalbėti lėčiau. Kartais jis gali ieškoti žodžio. Tačiau tai savaime neparodo, kiek žmogus žino. Tai neparodo gebėjimo analizuoti. Tai neparodo atsakomybės jausmo. Tai neparodo darbo patirties. Tai neparodo gebėjimo mokytis. Ir tai nepasako, kuo jis gali prisidėti prie organizacijos. Todėl manau, kad labai svarbu atskirti:

„žmogui reikia tobulinti savo kalbą“

ir

„žmogus nėra profesionalus dėl savo kalbos“.

Tai nėra tas pats.

Kai institucija mato kategoriją

Galbūt viena didžiausių šiuolaikinių sistemų problemų yra ta, kad jos turi kategorizuoti. Tai suprantama. Sistema turi dirbti su daugybe žmonių. Reikia taisyklių. Reikia procesų. Reikia standartų. Tačiau žmogaus gyvenimas nėra standartizuota forma.

Vienas žmogus gali būti:

migrantas ir aukštos kvalifikacijos specialistas.

Bedirbis ir labai patyręs specialistas.

Asmuo, besimokantis kalbos ir kartu puikus savo srities ekspertas.

Žmogus, kuriam reikia pagalbos, ir žmogus, kuris pats ilgą laiką padėjo kitiems.

Visi šie dalykai gali egzistuoti vienu metu.

Žmogus nėra viena kategorija.

Kai konsultantų kaita tampa dar viena kliūtimi

Darbo paieškoje tęstinumas yra labai svarbus.

Kai žmogus susitinka su skirtingais konsultantais, jam kiekvieną kartą gali tekti iš naujo pasakoti savo istoriją.

Iš naujo paaiškinti išsilavinimą.

Iš naujo paaiškinti patirtį.

Iš naujo paaiškinti tikslus.

Iš naujo paaiškinti, ko jis nori.

Ir tada kyla klausimas:

Ar kiekvienas naujas žmogus mato visą istoriją, ar tik paskutinį jos puslapį?

Man tai svarbu ne tik asmeniškai.

Tai svarbus klausimas dėl pagalbos tęstinumo.

Dėl individualaus vertinimo.

Dėl to, kaip institucijos saugo informaciją apie žmogų ir jo profesinį kelią.

Psichologinė riba

Yra momentas, kai darbo paieška nustoja būti tik praktinis procesas. Kai žmogus ne tik pradeda ieškoti darbo, bet ir kovoja su klausimu: „Galbūt problema yra manyje?“

Tai pavojinga vieta. Nes kuo ilgiau žmogus neturi galimybės panaudoti savo kompetencijos, tuo lengviau jam gali kilti abejonių dėl jos vertės.

Ir jei iš išorės tuo pat metu kartojama:

„reikia norėti mažiau“,

„reikia pradėti nuo apačios“,

„reikia sumažinti lūkesčius“,

„reikia būti kitokiam“,

žmogus gali pradėti mažinti ne tik savo lūkesčius.

Jis gali pradėti mažinti save.

Ir būtent to neturėtume daryti

Žmogaus darbo paieška neturėtų tapti procesu, kuriame jis praranda tikėjimą savimi. Pagalba neturėtų reikšti žmogaus sumenkinimo. Integracija neturėtų reikšti profesinės istorijos ištrynimo. Kalbos mokymasis neturėtų reikšti savo balso praradimo.

Prisitaikymas neturėtų reikšti ambicijų atsisakymo.

Ir pradėti dirbti neturėtų reikšti:

„Pamirškite tai, ką iki šiol sukūrėte.“

Jokia valstybė neturėtų sugriauti žmogaus:

Ši mintis man tapo ypač stipri.

Valstybė gali turėti sistemas.

Institucijos gali turėti taisykles.

Konsultantai gali turėti savo vertinimus.

Darbo rinka gali turėti savo reikalavimus.

Tačiau nė viena iš šių sistemų neturėtų tapti tokia stipri, kad žmogus pradėtų manyti, jog jo ankstesnis gyvenimas, išsilavinimas, patirtis ir gebėjimai nebeturi jokios vertės.

Valstybė gali nustatyti taisykles. Institucija gali vertinti. Darbdavys gali rinktis.

Tačiau jie nesukuria žmogaus vertės ir negali jos iš jo atimti.

Nenoriu būti „mažesne savęs versija“

Esu pasirengusi mokytis.

Pasirengusi keistis.

Pasirengusi priimti kritiką.

Pasirengusi pripažinti tai, ko dar nemoku.

Pasirengusi pradėti naują etapą.

Pasirengusi būti lanksti.

Tačiau noriu, kad mano lankstumas nebūtų suprastas kaip sutikimas ištrinti mano profesinę istoriją.

Nenoriu būti geresnė už kitą žmogų.

Nenoriu būti aukščiau už kitą žmogų.

Tiesiog noriu būti vertinama pagal tai, kas esu, ką moku ir ko galiu išmokti.

Tai nėra per didelis noras.

Tai noras būti matomai kaip visam žmogui.

Pradėti iš naujo nereiškia pradėti nuo nulio

Galbūt tai yra svarbiausia, ką tą dieną iš naujo supratau. Žmogus gali pakeisti šalį. Jis gali pakeisti profesiją. Jis gali pakeisti kryptį. Jis gali prarasti darbą. Jis gali kurį laiką būti be darbo. Jis gali mokytis. Jis gali klysti. Jis gali pradėti iš naujo. Bet jis nepradeda nuo nulio.

Visa ankstesnė patirtis keliauja kartu. Žinios. Gebėjimai. Klaidos. Pasiekimai. Išsilavinimas. Gyvenimo patirtis. Charakteris. Atsakomybės jausmas. Vertybės.

Galbūt turime užduoti kitą klausimą

Kai žmogus kurį laiką neranda darbo, dažnai klausiame: „Ką jis turėtų pakeisti?“

Galbūt kartais turime paklausti ir: „Ką mes galėjome padaryti kitaip?“

Kaip vertiname žmogaus išsilavinimą?

Kaip vertiname patirtį, įgytą kitoje šalyje?

Kaip vertiname kalbą?

Kaip atskiriame realų kalbos barjerą nuo bendro įspūdžio?

Kaip identifikuojame perkvalifikavimą?

Kaip padedame žmogui, kurio kompetencija negali būti įsprausta į vieną standartizuotą profilį?

Kaip užtikriname tęstinumą?

Kaip padedame žmogui ne tik gauti darbą, bet ir rasti darbą, kuriame būtų galima panaudoti jo kompetenciją?

Ir svarbiausia: kaip padedame žmogui išlikti žmogumi viso šio proceso metu?

Šis tekstas nėra apie vieną susitikimą

Tą dieną įvykęs susitikimas buvo tik akimirka. Jis subūrė daug minčių, kurias nešiojausi kurį laiką. Apie migraciją.

Apie profesinę tapatybę. Apie kalbą. Apie kvalifikacijas. Apie darbo rinką. Apie sistemą. Apie savivertę.

Apie tai, kaip lengva apibrėžti žmogų pagal tai, ko jam šiuo metu trūksta. Ir kaip kartais sunku pamatyti tai, ką jis jau turi.

Todėl rašau šį tekstą ne tam, kad pasakyčiau: „Nenoriu prisitaikyti.“

Priešingai. Noriu prisitaikyti. Noriu mokytis. Noriu tobulėti. Noriu rasti savo vietą.

Bet noriu tai daryti neatsisakydama savęs.

Žmogus turi teisę būti savimi

Galbūt tikra integracija nėra apie tai, kad žmogus tampa toks pat kaip visi kiti. Galbūt integracija yra apie tai, kad žmogus gali būti naujos visuomenės dalis neatsisakydamas savo istorijos. Kai ankstesnė patirtis nėra laikoma trūkumu vien todėl, kad ji įgyta kitoje šalyje. Kai akcentas automatiškai nėra laikomas nekompetencija. Kai pagalbos prašymas nėra suprantamas kaip gebėjimų trūkumas. Kai žmogus gali pradėti iš naujo, bet neturi apsimetinėti, kad nieko nebuvo anksčiau.

Nes žmogaus negalima sumenkinti iki kategorijos

Galime vadinti žmogų bedarbiu. Migrantu. Specialistu. Kandidatu. Klientu. Darbuotoju. Studentu. Tėvu. Motina. Vadovu. Konsultantu. Teisininku. Administratoriumi. Tačiau nė vienas iš šių žodžių nėra visas žmogus. Jie yra tik jo dalys. Žmogus visada yra didesnis už kategoriją, į kurią jį įtraukiame.

Todėl vėl sau pasakiau:

Mano situacija nėra mano tapatybė. Mano darbo paieška nėra mano vertė. Mano kalba nėra mano kompetencijos matas. Mano migracijos istorija nėra mano profesinės istorijos pabaiga. Ir vieno asmens vertinimas nėra galutinis atsakymas į klausimą, kas aš esu.

Pabaigai

Galbūt žmogui kartais nereikia, kad kas nors jam pasakytų, apie ką jis turėtų svajoti. Jam reikia žmogaus, kuris galėtų padėti jam suprasti, kaip jo jau turimos žinios, patirtis ir stiprybės gali tapti kitu žingsniu. Galbūt turime mažiau klausti: „Kokį darbą vis tiek galėjote dirbti?“

Ir daugiau klausti:

„Ką galite, kuo galite prisidėti ir kur jūsų kompetencija gali būti prasminga?“

Nes tarp šių dviejų klausimų yra didžiulis skirtumas. Pirmasis ieško vietos žmogui. Antrasis ieško žmogaus vietai. Ir aš tikiu, kad būtent čia prasideda tikra pagalba. Ne tada, kai sumenkiname žmogų, kad jis tilptų į sistemą. Bet tada, kai padedame sistemai pamatyti visą žmogų.

Jokia valstybė neturėtų sugriauti žmogaus. Ne jo orumo. Ne jo savivertės. Ne jo profesinės tapatybės. Ne jo tikėjimo savimi. Ne jo teisės svajoti. Ir jokiu būdu ne jo teisės pradėti iš naujo.

Pradėti iš naujo: taip. Pradėti nuo nulio: ne.

www.silvaten.no

Aiškumas. Kryptis. Augimas.

Šis tekstas yra asmeninis apmąstymas, paremtas mano patirtimi, pastebėjimais ir mintimis. Tai nėra teisinis konkrečios institucijos ar asmenų vertinimas, ir aš neteigiu, kad konkrečioje situacijoje teisiškai nustatyta diskriminacija.